vėl pabudau aš vieniša,
tarp murzinų šakučių,
puodukų, trupinių, lėkštučių,
gėlių (kurios jau vysta),
karščiuojančia galva,
paburkusiom akim,
žandais, vokais, ausim,
nutirpusia kaire ranka,
vis dar girta, žmogysta.
alkūne kiek pasiremiu,
apsivemiu šalia lapelio:
„na ir knarki, paršeli.
matai, net gėlės vysta )))
aš grįšiu greit. apsirengiau
žalia suknia, baltais taškeliais
(gražu ania?) ir merrell‘io bateliais
išdūmijau pas okulistą“.
/070525