– žinai, aš turiu tokias išlankstomas roges…

– man atrodo, kad nieko tu neturi, – nusijuokdamas įsiterpė Darius.

– ai, eik tu šikt gerai? – užsiplieskė Domantas ir jau nebežinojo kaip tęsti pradėtą mintį. – aš ne tau pasakojau…

– na gerai, papasakok apie savo roges, – draugiškai apkabindamas paprašė Darius ir apsisukęs ant kulno linksmai nužingsniavo.

– papasakok papasakok, – nusišypsojo ir Dalia.

Domantas ilgai tylėjo. atrodė sutrikęs. jis paniro į prisiminimus, kuriuos galima būtų pavadinti „kodėl nemėgstu Dariaus“. Dalia tuo metu tyrinėjo jo veidą, šmėksčiojančias grimasas ir nevalingus kūno trūkčiojimus. jos akys nuslydo žemyn ir ji pamatė, kad Domanto batraištis atsirišęs ir kai pritūpė užrišti, tai pamatė, kad ir jos atsirišęs. „na ir pokštai“ šyptelėjo Dalia ir surišo savo batraiščius su Domanto. tuo metu jis išniro iš prisiminimų, išsitraukė iš vidinės švarko kišenės origamiu sulankstytas roges ir uždėjo jas ant pritūpusios Dalios galvos.

– Dalia, šios rogės yra simboliškos. norėčiau tave ant jų pasisodinti ir keliauti gyvenimo vingiais, kartu čiuožti nuo kalniukų, nerti į pūsnis ir verstis kūliais. ar sutinki būti mano žmona?

/120426