rytą vienu metu nubundame ir susižvalgome. kažkas džiugaus nutiko. jaučiam, bet dar nežinom. aplink ypatingai šviesu. lendam iš namų pasimankštinti – pasigrumti su meškiais. čiumpam, bet jie muistosi, nerimsta, dairosi, nesidžiaugia mumis. lyg drovisi, lyg bėda kokia būtų nutikusi. gal kokią šunybę iškrėtė? mes nežinom ir mums nuobodu.

grumiamės tarpusavy. Anuka parverčia mane į sniegą ir tada gulėdamas ant nugaros pamatau tolumoje saulės pašvaistę. apmitas džiugesio čiumpu Anuką už kojos norėdamas nuversti, kad ir jis pamatytų. nenoriu sakyti ar rodyti pirštu. jis ruonio stiprumo, bet ir man pavyksta jį parblokšti ant nugaros. tuomet išgirstu jo juoką. jis mostaguoja rankomis negalėdamas nieko pasakyti.

tupime ant sniego ir žiūrime kaip gražiai mirga spalvos. vakarėjant grįžta iš medžioklės tėvas. kruvinom rankom perbraukia mums per akis ir liūdnai pasako:
– Anguta* ateina

* vedlys, palydintis dvasias į mirusiųjų karalystę, kurioje jos metus miega.

/1510-11