Kartą trys princesės buvo įkalintos bokštuose. Visos jos buvo sesės trynės ir jas nelaimė užklupo vienu metu. Jos tuo metu kartu dainavo dainą ir džiaugėsi šviežios saulės glamonėmis (jau kurį laiką debesys slėpė saulės spindulius ir keletą dienų sesės tik neramiai nužvelgdavo dangų neužmatydamos debesų patalo krašto). Ir štai – puiki diena, debesų skraistė pagaliau išsisklaidė. Pievas, miškus ir seseris užliejo auksinė šiluma, o veidus – auksinės palaimos šypsenos. Tuo metu buvo aukso amžius, ir aukso pertekliumi mėgavosi ne tik žmonės, bet ir jų augintiniai. Princesės turėjo savo girią, kurioje ganėsi laimingi elniai auksu dabintais dantimis bei ragais, upėje turškėsi bebrai, traškindami užtvankas savo blizgančiomis burnomis ir apskritai apylinkėje buvo gražu apsidairius – šen bei ten blykčiojo aukso žvaigždelės tai žolėje, tai drevėje, tai danguje. Karveliai auksiniuose snapuose kasdien atnešdavo kokią nors džiugią žinią ar palinkėjimą iš gretimų ir tolimų kraštų, kuriuose gyveno labai draugiškos tautos. Kiekviena diena – prabangi šventė visai karalystei.
Tad tą gražią saulėtą dieną mūsų seserų daina staiga nutrūko ir jas užklupo baisi bėda – jos buvo pagrobtos, įkalintos bokštuose ir tik labai menkas ruoželis gražių saulėtų dienų tepatekdavo pro mažus langelius apkaltus storomis metalinėmis grotomis. Tie bokštai buvo neįtikėtino aukščio, tad pagalbos šauksmas aidėjo toli toli, krisdamas ant medžių viršūnių, upokšnių ir pievose besiganančių avių kaimenių. Ištikimi karveliai rado jų bokštus ir kiekvienai vis nešė geras naujienas, palinkėjimus iš gretimų bei tolimų, apie šią siaubingą bėdą nežinančių, karalysčių.
Nesibaigiantis seserų pagalbos šauksmas kasdien sklisdavo į pasaulį ir aidu grįždavo atgal. Jos girdėjo ne tiek aidą, kiek viena kitos šauksmą, bet to nesuprato ir jautėsi dar vienišesnės savo nelaimėje. Deja jų balsai silpo ir kasdien darėsi vis tylesni kol virto tiesiog šnypštimu. Nuo bokštų tas šnypštimas baidė net karvelius tad jie nebenešė gerų žinių.
Nežinia kodėl princesės buvo paliktos likimo valiai ir nuo įkalinimo bokštuose akimirkos niekas nesudrumstė jų ramybės. Kalinės nėrėsi iš kailio savo celėse iš sielvarto, vienatvės ir alkio. Kai išsinėrė (o tai nutiko visoms trims vienu metu skirtinguose bokštuose), jos jau buvo virtusios gyvatėmis nauja žvilgančia auksine oda. Sukaupusios naujas jėgas, sesės pakilo nuo grindų ir išsliuogė pro langelių grotas į laisvę. Apačioje gyvatės nudžiugo netikėtu susitikimu ir susipynė tvirtame apsikabinime drebančiomis iš laimės širdimis. Ašaros riedėjo skruostais, o dvišaki liežuviai nevalingai jas rinko. Princesių širdelėse užgimė tokia didi meilė, kokios kaip gyvos jos negalėjo prisiminti. Nebegalėjo išsipinti ir jų auksiniai kūnai, tad tvirtas seserų apsikabinimas tapo amžinu, pavertusiu jas trigalve gyvate, kuri šliaužiojo po apylinkes, gąsdindama nežinomos karalystės gyventojus.
Bijojo visi – voverės ir lūšys, skruzdės, meškos, triušiai, medkirčiai, jų žmonos, ubagai ir ponai. Nuo princesių seserų bėgo visas gyvasis pasaulis ir tai spaudė joms širdį. Mylinčią trigubą širdį. Jų meilė buvo tokia stipri, kad iškart pamilo trigalvę varlę, vakarojančią ant lelijos lapo, kurį siūbavo lengvo vėjelio genamos ežero bangelės. Keista varlė nespėjo išsigąsti netikėto ne mažiau keistos gyvatės apsilankymo, nes ši akimirksniu stipriai apsivijo varlę savo auksine uodega ir išbučiavo visas tris galvas savo trimis poromis lūpyčių. Čia įvyko netikėtai gražus stebuklas: seserys pavirto dailiomis mergelėmis, o trigalvė varlė – trimis princais, kuriuos iš bjauraus pavidalo išvadavo meilės kupini bučiniai. Tarp šių trijulių neabejotinai tuojau pat būtų įsiplieskusi amžina meilė, tačiau seserų glėbys buvęs toks smarkus, kad net mirtinas. Princai, atgavę savo žmogišką pavidalą griuvo suknežintais kūnais į žolę ir išleido paskutinius kvapus šnabždėdami meilės žodžius, o princesės pasinėrė į jų žydras akis, kuriose gyvybė nenumaldomai blėso. nejučia tas akių mėlis ėmė jas vis giliau traukti į save ir neilgai grimzdusios sesės pajuto, kad atgal jau nebegrįš…
Tokio margumo nuotykių neišgyvenusios princesės nuskendo princų akyse ir nuo tada su jais gyveno amžinoje laimėje, bet kur ir kaip jau niekam nėra lemta žinoti.
/1201