2016 05 11: tapyba

 

 

traška kopos dreba smiltys – kepa
pūstelėjus vėjui pokšteli
skylantis akmuo užsidega sausas
krūmas nurieda barstydamas anglis

kas gyvas rausiasi gylyn melsdamas
vandens lašelio jėgų ar amžinos
ramybės sudžiūvusia karšta širdim
kuri daužosi vis garsiau garsiau

kol ima šokčioti žemės ir kaulai
po jomis karšti akmenys smėlis
ir tampa aišku kad tai ne širdis
ne žemė daužosi dangus

Tlalokas* pjausto debesis žaibus
smeigia sau po kojomis trypia
verkia pajuodavęs staugia šimtu
balsų ant žmonos įsiutęs vėl

išvarė pagalvoti prasiblaškyti
nurimti kaip ir tada kai jis
tik pajuokavo pagąsdino truputį
kodėl ji nesupranta jo juokų?

 
* lietaus dievas

 

 
/1605

 

61×86 cm


2016 02 19: tapyba

 

ramus paviršius nei raukšlės
nei varlės kurkimo judesio
žuvies ratilai lelijų lapų

tu balta kaip sniegas
žaibas popierius vaiduoklis
nakty ir tyloje viena

rimtis po pusdienio riksmų
ir juoko ir laužų maudynių
dabar tik mėnuo plaukia

šlapiu lediniu veidu
sėlina kas naktį į tave
pažiūrėt ir šįkart

tu jo ištvert nebegali
tad sulingavus švelniai
nugrimsti į žvaigždėtą dangų

 

 

 

61×86×2 cm

akrilas, grafitas, lakas ant popieriaus

2 cm pločio baltas medinis rėmas


2016 01 19: tapyba

 

 

jis su pintine lėtai žingsniuoja. kažką niuniuoja, kyla garas iš barzdos.
saulės spinduliai glosto grybų kepures, linguoja nupjauti kotai.

ji šliaužia šlapiomis samanomis. braukia niežtintį pilvą
per šakas, per šaknis, per akmenis. pikta gyvatė.

batas slysteli ant šliužo. pintinė sudreba, pamesdama kelias žvynabudes.
vienos jų skėtis nusirita į mėlynes.

po šimts!.. nuaidi tarp šakų. genys nutyla, susvirpia čiurlys.

jis lenkiasi paimti grybą. kažkas tarp pirštų sujuda
ir ranką nutvieskia dieglys. gyvatė!

nuo diržo nusirovė peilį, smeigė į mėlynes, nudažė samanas krauju.
suspaudęs žaizdą, dantis sukandęs, užmiršęs grybus nuskubėjo į namus.

gyvatės siela išniro iš kraujų, pakilo virš kamienų ir šakomis nusivijo voverę, gegutę,
dievo karvutę, peteliškę, musę, kuri atskrido į žmogaus namus.
juose kalė šunyčių laukias. bus negausi vada: du rudai pilki ir vienas juodas žaliomis akimis.
jame gyvatės siela įsikūrė, kad gimtų geriausiu žmogaus draugu.

į tuos namus atėjo vyras kruvina ranka. tąnakt sutino, vėmė smarkiai,
bet liko gyvas ir sveiko pamažu. po mėnesio – lyg nieko ir nebūta.

šuva atsivedė tris šuniukus. du vyras išnešė į mišką ir užkasė po pušimi
kaip auką Indrajai. vieną pasiliko – juodą kaip naktis, miško žalumo akimis.

 

 

 

61×86×2 cm

akrilas, grafitas, aerozolis, lakas ant popieriaus

2 cm pločio baltas medinis rėmas

 

300.00Į krepšelį


2015 12 15: tapyba

 

 

prieš tuos trimketuris ne 36
metus tėvukas kasė duobę kalei
kuri išbėgo lyg akla po ratais
žuvo kas jai užėjo kas bepasakys

o tėvas keikėsi kokia diena
išpuolė nelemta lyg ženklas
piktas kirto žemę kastuvu
riedėjo ašaros ir prakaitas kakta

štai žiežirbos duobėj pabiro
perskėlęs akmenį į dvi lygias dalis
suprato tėvas kad dabar žmona
jau su dvynukais laukia savo vyro

 

 

/1512

 

61×86 cm


2015 11 16: tapyba

 

 

turėjau šunį tokį gerutį
akim kaip sagutėm šypsojo
savo meiliu veiduku
vėmalus ėdė ir laižė
visų žandus ausis
draugiškai prisiglausdavo
ir miegodavom kartu
aš ji ir jis

ir dar vieną šunį turėjau
jis labiau piktas su svetimais
linkęs į konfliktus bet geeeras
apetitas valgyti tik duok
sočios vakarienės vis
draugiškai prisiglausdavo
ir miegodavom kartu
aš ji ir jis

 

 

/1511

 

61×86 cm


2015 11 4: tekstas

rytą vienu metu nubundame ir susižvalgome. kažkas džiugaus nutiko. jaučiam, bet dar nežinom. aplink ypatingai šviesu. lendam iš namų pasimankštinti – pasigrumti su meškiais. čiumpam, bet jie muistosi, nerimsta, dairosi, nesidžiaugia mumis. lyg drovisi, lyg bėda kokia būtų nutikusi. gal kokią šunybę iškrėtė? mes nežinom ir mums nuobodu.

grumiamės tarpusavy. Anuka parverčia mane į sniegą ir tada gulėdamas ant nugaros pamatau tolumoje saulės pašvaistę. apmitas džiugesio čiumpu Anuką už kojos norėdamas nuversti, kad ir jis pamatytų. nenoriu sakyti ar rodyti pirštu. jis ruonio stiprumo, bet ir man pavyksta jį parblokšti ant nugaros. tuomet išgirstu jo juoką. jis mostaguoja rankomis negalėdamas nieko pasakyti.

tupime ant sniego ir žiūrime kaip gražiai mirga spalvos. vakarėjant grįžta iš medžioklės tėvas. kruvinom rankom perbraukia mums per akis ir liūdnai pasako:
– Anguta* ateina

 

 

* vedlys, palydintis dvasias į mirusiųjų karalystę, kurioje jos metus miega.

 

 

/1510-11


2015 10 22: tekstas

tyla žingsniai pro užuolaidas
caksi į darbą ant stalo sukasi
arbata puodelyje sukasi dulkės
spindulių pluošte ruože gabale

šešėlyje bunda paltai šoka
raitosi puola ir prariję
kasdienę savo porciją laimingi
išeina pasižmonėti į orą

šviesūs debesys rūko gausiai
užvertę galvas būsimi keleiviai
nupurto pelenus vienas kitas
tingiai paspiria lapų krūvelę

girdi lyg ir vėjas sukilo
paukščiai jūra ošia arba
medžių šakos mojuoja matai
troleibusas važiuoja lėtai

 
/1510


2015 09 24: tapyba

 

 

 

į tą medinį namą dykynėj
labai toli amerikoj
jau kuris laikas niekas neužsukdavo
net vorai jame prinešę daug laimės
nežinia kam žmonės paliko
o gal tiesiog mirė tuose namuose

viduje nieko gero apaugę
surūdijęs grėblys ir šakutė
žolėse smėlėta lėlės rankutė
nei šuns nei katino nei karvės
nei kvapo tik paveikslėlis
nublukusio gaidžio

kartais įskrenda uodas smėlis
lapas tolimas žvėries kaukimas
aplankęs kambarius dingsta
pro langus ar plyšius
kasdienės šviesos spindulėlis
taip jau metai iš metų

surado tą namą sukilus audra
išrovė duris ir iškėlė į dangų
šukes ir vorus ir laimę
paliko
daug smėlio daiktų svetimų
ir tą paveikslėlį nublukusio gaidžio

 

 

/1509

 

61×86 cm


2015 09 14: tapyba

 

 

tai yra kaip tik tas metas kai Tėvas pasiima Sūnų. iš apribojimų į laisvę, iš laikinumo į amžinybę

 

 

/1509

 

61×86 cm


2015 09 11: tapyba

 

 

kai man buvo kokie du metai, lankiau darželį. žiemą vienam vaikui liežuvis prišalo prie geležinės tvoros. reikėjo jį nugramdyti.

 

 

/1508

 

61×86 cm


2015 09 10: tapyba

 

 

kai man buvo kokie du metai, brolis supo mane ant sūpynių. aš šaukiau ‘aukščiau, aukščiau’ kol užmigau ir pabudau jau namie. buvo labai bloga, daug vėmiau. gavau smegenų sutrenkimą.

 

 

 

61×86×2 cm

akrilas, grafitas, lakas ant popieriaus

2 cm pločio baltas medinis rėmas

 

300.00Į krepšelį


2015 09 6: tekstas

nublukęs rankšluostis ant virvės
jame siūbuoja vakaro lietus
ir kelnėse paklodėje šiek tiek
marškiniuose truputis likęs

dar liko perskaityti man
daugiau nei pusę
visų tų knygų
kur skaitau

auselė limpa skilęs dugnas
ir šiukšlės ant sienelių
puodelyje rusva bala
arbatos tiek belikę

prikrito į akis smilčių
kai kopose išsiritau
ko neišplovė jūra
parsivežiau namo

mama du broliai su dukrom
stasiukas ir teta rūta
visa žemaičių giminė
senelių nebeliko

dar liko daug
ir dar daugiau
nei 200 dienų
iki velykų

 

/1509


2015 06 19: reljefas

 

~ 30×62 cm

 

/ 1506


2015 06 9: reljefas

 

kai dariau šitą, maniau, kad tai žuvėdra. bet juk tai kiras! ir nors kiras nėra toks gražus paukštis, ir vardas jo irgi nėra jau toks skambus, bet man vis tiek kažkodėl (gal kad toks smoothie ar, kad gero žvilgsnio) patinka. bet Ninai ne

 

~115×40 cm

 

/1506


2015 06 4: reljefas

 

90×40 cm

 

/1506


2015 03 2: reljefas

 

40×65 cm

 

/1503


2015 02 17: reljefas

73×54 cm

 

/1502


2015 01 6: tekstas

kaip sako
gled ju faund
ju lukin fo
arba: kad tau
tik būt geriau

dar sako: hai, kaip tu
laba diena, na, tai kaip
šimtas metų, kaip džiugu
na ir nutik tu man taip
koks sutapimas, na ir dienelė
kaip tik šiandien galvojau
ir štai tu. likimas

gal mes prisėskim
tokia proga, netikėtumas
juk šimtas metų
tai kaip tu čia atsiradai
nes aš ėjau kaip visada
kaip vakar, pvz
kaip eisiu. valgysiu
matai, aš valgau
man metas valgyti
tu supranti, tiesa
mes vėl galbūt dar susitiksim

aš tave pamenu, man įdomu
kas tau nutiko nuo tada
kažkiek pasikeitei
aš gyvenu su gyvuliais
man jie patinka,
nemeluoja. jau seniai
sunku man būti tarp žmonių

kaip sako
gled ju faund
ju lukin fo
arba: kad tau
tik būt geriau

 

/1501


2014 12 12: tekstas

– kažkada daug rašiau.
tau patiko laiškai, mano raštas.
– taip, tai buvo labai gražus metas.
miegojom mažai, buvo vasara, daug žolės…
– vaikščiojom miško takais kol pagaliau…
– radom raudonikių prie kelio krašto…
– ne ne, radome pėdsakus lapės. ar lūšies
– ką? mes bebrą negyvą suradom!
– tai ne tada. tada juk prie upės mes ėjom.
tu žinojai tą kelią į paštą.
keliavom ilgai, sutikom Martyną.
jis sakė, kad nesugavo
nei vienos žuvies.
jam tino koja, žaizda raudonavo…
– aha, atsimenu kaip jo koja ištino…
– bet mes skubėjom,
nešėme laišką. norėjau paliest
tavo petį kai pamačiau
tuos pėdsakus, kad ir tu pažiūrėtum.
– ai, aš ne taip tada supratau…

 

/1412


2014 07 17: reljefas

65×40 cm

 

/1407


2014 07 7: reljefas

Spektaklio „Tėčio pasaka“ personažo stilizacija

50×25 cm

 

/1407


2014 06 10: reljefas

40×52 cm

 

/1406


2014 04 5: tapyba

 

tai nutiko pirmykščių žmonių šeimoje. tais laikais žmonės lakstydavo su kuokomis ir trankydavo jomis žverims galvas.
vienam tokiam žmogui nutiko neįtikėtinas dalykas – jis susapnavo ateitį (galima sakyti – mūsų laikus). nežinia ką tiksliai jis sapnavo, bet nubudęs puolė prie savo moters su tokiais (savo tuometinės kalbos) žodžiais:
– įsivaizduoji, ledai su pistacijomis?!

 
/1404 Vilnius


2014 03 10: reljefas

 

55×50 cm

 

/1403


2014 02 25: reljefas

 

/1402


2014 02 22: reljefas

 

40×60 cm

 

/1402


2014 02 12: tapyba

 

 

tas pirštas persmelkia visą kosmosą ir stabteli ties tavo širdimi, kad galėtų į save žvilgtelėti

 

50x122x2 cm

akrilas, grafitas, veidrodžiai, lakas ant medžio plokščių

700.00Į krepšelį


2014 02 2: reljefas

 

55×50 cm

 

/1402


2014 01 20: reljefas

90×63 cm

 

/1401


2013 12 12: reljefas

48×36 cm

 

/1312


2013 11 11: reljefas

48×60 cm

 

/1311


2013 04 4: tapyba

grafinė novelė GRAMIC leidiniui „Toleranz in Comics und Graphic Novels“ tema

A4
/1304 Vilnius


2012 11 12: tekstas

traukinys išvyko
stoviniuojam, dairomės
nežinom ką daryti
mes – pasilikom.

 

dulksna. ankstyvas rytas
stoties garsai, šlavėjas
ant bėgių guli gėlės
ir gruzdintos bulvytės.

 

– ko nori?! kas yra?!
supurto moteris mergaitę.
du vyrai nusišypso
tarp jų – juoda bala.

 

staiga kažkas įvirsta
šnopuoja, meta lagaminus
visi suprantam – šiko
ir tyliai išsiskirstom.

 

/121112


2012 09 18: tekstas

– Duosi man saldainių?
– Gausi…
Yokomen į kairę ausį

 

 

plūdė numesta ant kranto
žuvys upėj pliaukši
žvejo rankoj – tanto

 

 

užeinu į seną namą
tuščia. tik juoda katė
žaidžia su diržu hakamos

 

 

saulė leidžias už garažo
smelkiasi į dodzio
ir baltus diržus nudažo

 

 

sapnas: šunys, pistoletas,
riksmas, dūmai
ir atemi netikėtas

 

 

trys lašai ant tatamio
Vytauto, Sašos, Vytenio
prakaitas džiūva

 

 

blyksteli. o, kas čia tokio?
žaibas? peilis!
gokio

 

 

rytas. lapų šiugždesys miške
ežys gyvatei:
tu – labai lankstus uke

 

 

– kaip gyvenate, vyručiai?
šešėly beržo išgirstu
kata dori men uči

 

 

pavasaris. pievoje
pienės, barkūnai, ramunės mažytės
prašo ant jų ukemi daryti


2012 04 26: tekstas

– žinai, aš turiu tokias išlankstomas roges…

– man atrodo, kad nieko tu neturi, – nusijuokdamas įsiterpė Darius.

– ai, eik tu šikt gerai? – užsiplieskė Domantas ir jau nebežinojo kaip tęsti pradėtą mintį. – aš ne tau pasakojau…

– na gerai, papasakok apie savo roges, – draugiškai apkabindamas paprašė Darius ir apsisukęs ant kulno linksmai nužingsniavo.

– papasakok papasakok, – nusišypsojo ir Dalia.

Domantas ilgai tylėjo. atrodė sutrikęs. jis paniro į prisiminimus, kuriuos galima būtų pavadinti „kodėl nemėgstu Dariaus“. Dalia tuo metu tyrinėjo jo veidą, šmėksčiojančias grimasas ir nevalingus kūno trūkčiojimus. jos akys nuslydo žemyn ir ji pamatė, kad Domanto batraištis atsirišęs ir kai pritūpė užrišti, tai pamatė, kad ir jos atsirišęs. „na ir pokštai“ šyptelėjo Dalia ir surišo savo batraiščius su Domanto. tuo metu jis išniro iš prisiminimų, išsitraukė iš vidinės švarko kišenės origamiu sulankstytas roges ir uždėjo jas ant pritūpusios Dalios galvos.

– Dalia, šios rogės yra simboliškos. norėčiau tave ant jų pasisodinti ir keliauti gyvenimo vingiais, kartu čiuožti nuo kalniukų, nerti į pūsnis ir verstis kūliais. ar sutinki būti mano žmona?

 

 

/120426


2012 01 20: tapyba

 

 

Jau ne pirmą kartą Bakis atsidūrė miškelyje. Jį ten atsinešė Valerija, kuri mėgo pakvėpuoti grynu oru ir bent savaitgaliais išnešti savo augintinį į gamtą. Šį kartą kai kas nutiko – netikėtai Valerija, lyg kažką prisiminusi, lyg kažkiek užsigalvojusi, susvirduliavo ir krenkštelėjusi šlumštelėjo į samanas be gyvybės ženklų. Bakis nesuprato kodėl ji užmigo ne visai tinkamu metu, bet kadangi Valerija jam buvo skaičiusi „Miegančiąją gražuolę“, jis žinojo ką daryti – pabučiavo į lūpas ir tyliai tarė:
– Kelkis

 
/1201 Vilnius


2012 01 15: tekstas

Kartą trys princesės buvo įkalintos bokštuose. Visos jos buvo sesės trynės ir jas nelaimė užklupo vienu metu. Jos tuo metu kartu dainavo dainą ir džiaugėsi šviežios saulės glamonėmis (jau kurį laiką debesys slėpė saulės spindulius ir keletą dienų sesės tik neramiai nužvelgdavo dangų neužmatydamos debesų patalo krašto). Ir štai – puiki diena, debesų skraistė pagaliau išsisklaidė. Pievas, miškus ir seseris užliejo auksinė šiluma, o veidus – auksinės palaimos šypsenos. Tuo metu buvo aukso amžius, ir aukso pertekliumi mėgavosi ne tik žmonės, bet ir jų augintiniai. Princesės turėjo savo girią, kurioje ganėsi laimingi elniai auksu dabintais dantimis bei ragais, upėje turškėsi bebrai, traškindami užtvankas savo blizgančiomis burnomis ir apskritai apylinkėje buvo gražu apsidairius – šen bei ten blykčiojo aukso žvaigždelės tai žolėje, tai drevėje, tai danguje. Karveliai auksiniuose snapuose kasdien atnešdavo kokią nors džiugią žinią ar palinkėjimą iš gretimų ir tolimų kraštų, kuriuose gyveno labai draugiškos tautos. Kiekviena diena – prabangi šventė visai karalystei.

Tad tą gražią saulėtą dieną mūsų seserų daina staiga nutrūko ir jas užklupo baisi bėda – jos buvo pagrobtos, įkalintos bokštuose ir tik labai menkas ruoželis gražių saulėtų dienų tepatekdavo pro mažus langelius apkaltus storomis metalinėmis grotomis. Tie bokštai buvo neįtikėtino aukščio, tad pagalbos šauksmas aidėjo toli toli, krisdamas ant medžių viršūnių, upokšnių ir pievose besiganančių avių kaimenių. Ištikimi karveliai rado jų bokštus ir kiekvienai vis nešė geras naujienas, palinkėjimus iš gretimų bei tolimų, apie šią siaubingą bėdą nežinančių, karalysčių.

Nesibaigiantis seserų pagalbos šauksmas kasdien sklisdavo į pasaulį ir aidu grįždavo atgal. Jos girdėjo ne tiek aidą, kiek viena kitos šauksmą, bet to nesuprato ir jautėsi dar vienišesnės savo nelaimėje. Deja jų balsai silpo ir kasdien darėsi vis tylesni kol virto tiesiog šnypštimu. Nuo bokštų tas šnypštimas baidė net karvelius tad jie nebenešė gerų žinių.

Nežinia kodėl princesės buvo paliktos likimo valiai ir nuo įkalinimo bokštuose akimirkos niekas nesudrumstė jų ramybės. Kalinės nėrėsi iš kailio savo celėse iš sielvarto, vienatvės ir alkio. Kai išsinėrė (o tai nutiko visoms trims vienu metu skirtinguose bokštuose), jos jau buvo virtusios gyvatėmis nauja žvilgančia auksine oda. Sukaupusios naujas jėgas, sesės pakilo nuo grindų ir išsliuogė pro langelių grotas į laisvę. Apačioje gyvatės nudžiugo netikėtu susitikimu ir susipynė tvirtame apsikabinime drebančiomis iš laimės širdimis. Ašaros riedėjo skruostais, o dvišaki liežuviai nevalingai jas rinko. Princesių širdelėse užgimė tokia didi meilė, kokios kaip gyvos jos negalėjo prisiminti. Nebegalėjo išsipinti ir jų auksiniai kūnai, tad tvirtas seserų apsikabinimas tapo amžinu, pavertusiu jas trigalve gyvate, kuri šliaužiojo po apylinkes, gąsdindama nežinomos karalystės gyventojus.

 

Bijojo visi – voverės ir lūšys, skruzdės, meškos, triušiai, medkirčiai, jų žmonos, ubagai ir ponai. Nuo princesių seserų bėgo visas gyvasis pasaulis ir tai spaudė joms širdį. Mylinčią trigubą širdį. Jų meilė buvo tokia stipri, kad iškart pamilo trigalvę varlę, vakarojančią ant lelijos lapo, kurį siūbavo lengvo vėjelio genamos ežero bangelės. Keista varlė nespėjo išsigąsti netikėto ne mažiau keistos gyvatės apsilankymo, nes ši akimirksniu stipriai apsivijo varlę savo auksine uodega ir išbučiavo visas tris galvas savo trimis poromis lūpyčių. Čia įvyko netikėtai gražus stebuklas: seserys pavirto dailiomis mergelėmis, o trigalvė varlė – trimis princais, kuriuos iš bjauraus pavidalo išvadavo meilės kupini bučiniai. Tarp šių trijulių neabejotinai tuojau pat būtų įsiplieskusi amžina meilė, tačiau seserų glėbys buvęs toks smarkus, kad net mirtinas. Princai, atgavę savo žmogišką pavidalą griuvo suknežintais kūnais į žolę ir išleido paskutinius kvapus šnabždėdami meilės žodžius, o princesės pasinėrė į jų žydras akis, kuriose gyvybė nenumaldomai blėso. nejučia tas akių mėlis ėmė jas vis giliau traukti į save ir neilgai grimzdusios sesės pajuto, kad atgal jau nebegrįš…

 

Tokio margumo nuotykių neišgyvenusios princesės nuskendo princų akyse ir nuo tada su jais gyveno amžinoje laimėje, bet kur ir kaip jau niekam nėra lemta žinoti.

 

/1201


2011 10 20: tapyba

 

 

 

tiksliau, rado kiaušinį.

tai nutiko miške labai labai seniai kažkur prie Dauguvos baseino. tais laikais ten galėjo veistis ne tik visokie neaiškūs paukščiai, bet ir amžini žmonių palydovai – ropliai.
kas be ko, šis laimikis galėjo būti ir klastingi spastai, nes tais laikais del tokių gardėsių žmonės lengvai pamesdavę galvas

 

 

 

39x31x2 cm

akrilas, grafitas, lakas ant medžio plokštės

 

150.00Į krepšelį


2011 09 30: tekstas

vyras varine barzda tikrai žino

kodėl čia yra irdabar daro

žiūri į priekį jo akys geros

veidas visus kažkodėl nuramina

 

saulė be pėdsako rėžia jam kaktą

lapų šešėliai užglaisto raukšles

vėjas įspraudžia į delnus gėles

iš jų ruošia guolį, ten miega kas naktį

 

liepos naktis kartą buvo linksma

ilgai dainos, šokiai aidėjo miškais

lig ryto lietaus liepsnos šoko su jais

sudegino vyrą, bet liko barzda

 

/110930


2011 07 6: tapyba

 

 

moteris ir vyras viename kūne. šiuo atveju kažkodėl taip nutiko. vyriškoji šio gyvulio dalis, žinoma, besaikis plaukuotumas ir amžinas vienišumas, o moteriškoji – pats krokodilas. jei kas nežino, tai krokodilas pačiumpa savo auką, nusitempia į vandenį ir sukasi ratu arba krato galvą kol auka žūva

 

 

/1107 Vilnius


2010 10 5: tapyba

 

 

iš tiesų, tai čia net ne kroksai, bet esmė nekinta – žali braujūs gumos gabalai mirkstantys baloje

 

 

/1010 Vilnius


2010 04 20: tapyba

 

 

būna atvejų, kai teisesnis tas, kuris didesnis, bet juk pasitaiko ir tokių nutikimų, kur nugali gudručiai. šiuo atveju nage sako: ei!

 

 

/1004 Jyväskyla


2010 04 10: tapyba

 

 

kristaus gimimas yra šventė visam pasauliui. tą naktį nutinka stebuklas: nežinia iš kur ir kaip po kalėdinėmis eglutėmis atsiranda dovanos

 

 

/1004 Jyväskyla

 

37×48 cm


2010 03 10: tapyba

 

 

yra tokia vieta Naska. ji yra pietų amerikoje. ten yra nutike daug keistenybių ir užminta mislių, kurias mums ir šiandien nelengva įminti, nors turime net dirbtinį intelektą. kartą toje vietoje pelėdžmogis susitiko savo seniai matytą draugą…

 

 

/1003 Jyväskyla


2010 02 12: tapyba

 

 

tai nutiko taip seniai, kad nei pats seniausias senelis neatsimintų. dėl mums nežinomų priežasčių slibinas nutarė pasipuošti. lyg tyčia, netoliese kažkokiais savo reikalais šlaistėsi karžygys. jų žvilgsniams susitikus, karžygio širdis nesudrebėjo ir jis narsiai puolė pabaisą. po visko kas tarp jų nutiko, slibinas padėkojo narsiam vyrui.

 

 

/1002 Jyväskyla

 

53×43 cm


2010 01 25: tapyba

 

 

Ši asana nuostabiai pamėgdžioja kranksinciosvarnos pozą, – kuno svoris laikomas alkūnėmis ir rankomis, o galva ištiesta į priekį. Kakasana – viena naudingiausių pusiausvyros pozų. Darydami varniuką, labai sustiprinsite riešus, rankas ir pečius, pagerinsite gebėjimą koncentruotis, o išplėsdami krutinę padidinsite plaučių tūrį.

 

 

/1001 Jyväskyla

 

41×34 cm


2010 01 20: tapyba

 

 

naminiai gyvūnėliai yra gyvos namų sielos, papuošalai, rūpestingų vienišių džiaugsmas ir puikus vaikų pakaitalas. skoniai įvairūs. kai ką nudžiugina žiurkėnas, kai ką žuvytės, šuniukas, driežiukas, voriukas, ežiukas… o mane – kačiukas!

 

 

/1001 Jyväskyla

 

48×37 cm

 


2010 01 5: tekstas

vienas mano senelis išsirovė dantį, tada pasisuko į kitą ir sako: – o, dar visai sveikai atrodo! kitas sako: – ooo, parodyk. paėmė drebančiomis lūpomis iš pirmo senelio pirštų ir užsimerkė šypsodamas. mmm, pieninis, – tarė nurijęs. tada atlošė galvą ir išsižiojo. iš gerklės pasimatė mažas daigelis. jis gana sparčiai stiebėsi ir šakojosi, o senelis lyg nuobodžiautų – dairėsi aplinkui, susidėjo rankas ant klubų, atrodė tarytum žiovauja. tada išsitraukė iš kišenės veidrodėlį ir per jį žiūrėjo kaip iš burnos dygsta tas medis. pirmas senelis tarė: – nieko sau. iš kišenės išsitraukė fotoaparatą ir nupaveikslavo juos abu, šypsodamas į objektyvą. tada žvilgtelėjo į laikrodį. kitas, iš galinės kišenės išsitraukęs bloknotėlį su pieštuku, atsiduso ir užrašęs „tuoj, palauk“ parodė pirmajam seneliui. ant medelio išsprogo balti dideli pumpurai ir visoje vonioje labai pakvipo. praskrido drugelių pora, kamanė dūzgė aplink žiedus, ant šakos nutūpė paukštelis ir ėmė garsiai čiulbėti. – ką ten taip ilgai darai? sriuba aušta! – pasigirdo močiutės balsas už durų. senelis sunerimo, apsižvalgė, tada žvilgtelėjo į bloknotą rankoje. – tuoj, palauk, – atsakė, nusibraukė kraują nuo lūpų ir dar kartą pažiūrėjęs veidrodyje sau į akis, riktelėjo, – ateinu! pasisuko durų link, bet negalėjo pajudėti – kojos buvo įaugusios į grindis. – na čia dabar? – pralemeno žiūrėdamas į savo kojas. suėmęs už šlaunies truktelėjo koją aukštyn, tačiau padas buvo tvirtai prilipęs. senelį suėmė pyktis ir, košdamas pro dantis „vaikščiojau iki šiol, vaikščiosiu ir toliau“, ėmė rauti koją lyg ropę iš žemės. išrovęs ją su dideliu grindų gabalu, prilipusiu prie kojos, jis pergalingai nusikvatojo: – cha chaaa! nedelsdamas čiupo antrą koją su tuo pačiu įniršiu ir gerai timptelėjęs ją taip pat išrovė. grindų skeveldros pabiro į šalis ir senelis užsikosėjo pro dulkių ūką vos įžiūrėdamas duris. ranka pakilo rankenos link. ant tų gabalų kojos slydo, krypo, linko, tad tik tvirtai įsikibęs į kriauklę senelis atsistojo visu ūgiu ir spyrė į duris kartą, kitą, trečią… spynelė, vyriai lūžo ir durys išgriuvo, o senelis metėsi iš vonios. – ar pasiutai, tėvai? – susiėmė už burnos močiutė ir šastelėjo ant kėdės. senelis klupdamas, su trenksmu įvirto į virtuvę. močiutė kurį laiką žiūrėjo jam įkandin – kaip jis perlipo per stalą, atlapojo virtuvės langą, išsliuogė pro jį į kiemą ir bėgo tolyn šaukdamas: – kur tas tavo viralas?! tada apžvelgė kambarį, pamatė du žalius žiburius po lova, ir pasilenkusi pasakė – kic kic kic…

 

/100105


2010 01 1: tapyba

 

 

Močiutė labai mylėjo katinėlius ir valgė dešrą vaikščiodama po namus. Tada pamatė gražų katinėlį, ištiesė jam dešros gabaliuką ir kantriai laukė kol jis išdrįs paimti. Laukė laukė, kol žarnose susikaupusios dujos išsprūdo gėlių žiedais ir nuklojo grindis.

 

 

/1001 Londonas


2009 11 18: tekstas

Šiandieną dar tik pietūs,
o jau kiek atlikta gerų darbų:
mažiukas čečkavotas, mankštelės padarytos,
išneštos bio, „visos kitos“* šiukšlės,
su Joru vaikščiojom iš ryto,
priduoti buteliai, plastmasė ir skardinės,
iš parduotuvės picų parvežta,
kopūstas, sultys, gliogis bei grietinė,
sudėtas gravitonas ir paštas pažiūrėtas,
laiškelis parašytas ir dar gal vienas
į pašto dėžę bus įdėtas.
vajetau jetau, kiek gerų darbų
lig vakaro bus atlikta šiandieną…

* – tos, kur nei bio, nei kartonas ar stiklas, popierius, metalas

 

/091118


2009 10 29: tapyba

 

 

yra žmonių manančių, kad yra keliautojai ar net nuotykių mėgėjai. kai kurie žmonės iš kelionių parsiveža namo visokių įdomybių.
šiuo atveju, iš tolimų kraštų atkeliavo du kailiai ir laimingo atsitiktinumo dėka buvo paguldyti vienas šalia kito. o dar ir kažkokio stebuklo dėka tarp jų įsižiebė jausmų kibirkštis. gal tai koks nors gamtoks klyksmas ar begalinė priešingybių trauka (tarp rudosios ir baltosios meškų), kas žino?

 

 

/0910 Jyväskyla


2009 10 10: tapyba

 

 

Joro ypatingas pomėgis yra prisikimšti pilvą. yra ne karta taip buvę, kad jo draugams ir priešams susėdus prie vaišių stalo, jis nenutoldamas stebi puotą ir labai įsijaučia į dalyvavimą.
galima sakyti – pasineria visa galva…

 

 

/0910 Jyväskyla


2009 10 5: tekstas

Kieme pilnatis, baisiai šalta
pėdos sniege, mėnuo baltas
krenta ant jo mažas lašas
vaizdas sudrėksta, parausta
vilkai jame kaukia į dangų
garsiai, net gerklę paskausta
einu, krentu į pagalvę
baltais dantimis, raudonom akimis
ji klausia: ko šūkauji naktimis?

 

/091005


2009 09 20: tekstas

šiandien atrodo, kad labai daug metų praėjo nuo metų pradžios
net nuo rugpjūčio
viskas taip toli
tik voveraitė rėkia ir bėga į viršų kai susitinkam. kaip visada
ant stalo slibinas senas miega su nutįsusia seile
kaip šuo, kai žiūri į lėkštę
kaip gražiausios mano kojinės

kartais pamatau taip, kad pagalvoju
o, kad tau taip gražu būtų ar kam kitam
bet šuo taip nemato, nei jo ‘draugai’ ar voverė
o kiti nematomi aplinkui
ir manęs nematyti, ar ne?

 

/090920


 

 

ką jau ką, bet gražias kojines aš megstu. ir nesigirdamas galiu pasakyti, kad visos mano kojinės yra gražios. kai kurios spalvotos, kai kurios su juostelėm, taškelėm ir t.t.
gražiausios mano kojinės – ant lentynos, ant kurios nežinia kas buvo laikyta. gal stiklainiai, servetėlės, obuoliai ar net pinigai. jei taip, tuomet šios kojinės visai neatsitiktinai čia atsirado. ilgam.

 

 

/0909 Jyväskyla

 

53×32 cm


2009 09 9: tapyba

 

 

Buvo bruknių sezonas. Moteriškaitė, aptikusi miške gražią pievelę, kibo i uogas…
Pastačiusi šalia greitai pilnėjantį krepšį, ji abiem rankom gnaibė uogeles. Tik staiga prieš ją išdygo meškutė pilnomis saujomis bruknių ir atsargiai pažėrė uogeles, nenorėdama gąsdinti tos moteriškaitės.

 

/0909 Jyväskyla


2009 07 7: tekstas

– Čia trimitas, girdi?

– Tai ką, jau aštuonios?*

– Jo, jau seniai reikėjo išvesti šunelį, o mes čia kapstomės.

– Tai negi taip viską paliksime?

– Jis jau turbūt neišsikentė.

– Žiūrėk, kiek sliekų iškasiau. O šitas koks dičkis. Va, du kokie.

– Tai tu tą patį perplėšei! Matai, kaip susitraukė iš skausmo?

– Jam truputį paskaudės, bet turės brolį dvynį. Jie turės ypatingą ryšį…

– Vieną kartą aš išlanksčiau elnią. Iš dviejų gražių spalvų – rudos šokoladinės ir lapės rudumo…

– Oranžinės?

– Lanksčiau viską pagal instrukciją, ir gražiai pavyko, nes žinai kaip aš moku nageliu perbraukti? Tai ten per sulenkimus gerai pataikiau ir, žodžiu, lankstau lankstau smailias kojeles, uodegėlę to elnio ir jau matau, kad artėju prie pabaigos, jau džiaugiuosi – paskutinis etapas. Ir taip ooo, nes ten vaizduojama kaip ant to sulankstyto kūnelio užmaunama elnio galva. Oi, tada, peržvelgiu lapą, o ten aukščiau pavaizduota kaip galvelę lankstyt, įsivaizduoji? Che che…

– Įsivaizduoju. Tai galvelė oranžinė buvo?

– Aha.

 

* – Pas mus aštuntą vakaro kažkas pučia trimitą ir girdisi visoje apylinkėje

 

/0907


2009 02 13: tekstas

ji žiūri teliką ir mezga. mėgsta būti namie nuoga, tad užsimestas ant pečių chalatas dirželiu nesurištas. dirželio galai guli ant sofutės jai iš šonų. vienas išteptas uogiene, o ant kito guli Rainys ir prisimerkęs murkia. jam patinka, kaip juda virbalų galai.

gretimame kambaryje kurį laiką jis garsiai kvatoja, o paskiau įėjo į kambarį ir susierzinęs sako:

– man atrodo, aš nejučia pabezdėjau. gal gali užeiti ir patikrinti?

– ką, rimtai? – ji tingiai atsistoja, o Rainys pradeda rąžytis ir laižyti ištiestą galinę leteną. ji susikiša rankutes į prasegto chalato kišenes ir, paslaptingai jam šypsodama, įeina į jo kambarį. žvilgteli į tuščią lovą ir juokdamasi pradeda suktis vidury kambario:

– man atrodo, valgei pupas, cha cha… – chalatas lengvai pakyla į orą, o ji iškelia rankas į šalis ir sukdamasi vis juokiasi.

kurį laiką jis lyg susimastęs į ją žiūri, bet staiga trinkteli durimis ir užrakina ją viduje. Rainys, išgąsdintas netikėto trenksmo, pakelia galvytę iš kurios kyšo išlindęs liežuvio galiukas. jo akys didelės ir gražios, bet nelabai ramios.

ji šypsodama pasuka durų link:

– na, čia dabar? kas per juokeliai?

jis pritūpia ir įsistebeilija pro rakto skylutę:

– atsitrauk ir dar pasisuk ratu!

ji taip pat pritūpia ir švelniai priglaudžia lūpas prie rakto skylutės:

– na, branguti, taigi užeik ir pasisuksim.

– ne, – pašnibždom taria jis, – tu sukis, o aš pažiūrėsiu, o paskiau netikėtai tave užklupsiu.

– fuuu! – susiraukusi ji atšlija nuo durų, – tau iš burnos bezdalais smirda!

 

/090213


2008 12 23: tekstas

balkone groja trys muzikantai. vienas – smuiku, kitas – armonika, o trečias – fleita. jie išėjo parūkyti kol smuikininko žmona ir namų šeimininkė išėjo į greta esančią parduotuvėlę dar vieno butelaičio. jie nesiskiria su savo instrumentais visą vakarą, tad ir parūkyti išlindo ne tuščiomis rankomis. persimetę keletu smagių juokelių, jie pūtė dūmą, žvelgdami į gausiai žvaigždėtą dangų. šį vakarą seni geri draugai vėl kartu. jų veidus puošia nuoširdžios šypsenos. nejučia užgroja smuikas ir, suvirpinęs draugo lūpas, priverčia jas pūsti fleitą. netrukus, armonikos natos įsilieja į bendrą melodiją ir užpildo kiemą įkvepiančia draugiška ramybe. kaimynas, rašantis prie lango laišką, stabteli vidury sakinio ir šypsodamas užsimerkia. muziką praturtina kiemo šuns kaukimas bei užkliuvusio ir krentančio nuo stogo katino garsai. begrodami muzikantai mato kaip gatve iš parduotuvėlės grįžta namų šeimininkė su tašele. ji artėja prie namo, o jie visi į ją žiūri ir šypso. priešais ją gatve eina keli jaunuoliai ir linguoja pagal muziką. beprasilenkiant, vienas jų alkūne smogia jai į veidą, o kitas – koja į šoną. trečias paima tašelę iš susmukusios damos ir apsidžiaugia radęs joje butelaitį. muzikantai žiūri, bet nenustoja groti. jaunuoliai atsisėda ant sąmonę praradusios moteriškės ir pabaigę butelį įstato kakliuku jai į burną. tada dar labiau linguodami nueina toliau gatve ir dingsta už posūkio. pabaigę groti, muzikantai pažvelgia vienas į kitą. jų veidus puošia šypsenos.

 

/081223


2008 11 27: tekstas

suvalgiau ryte sumuštinius, kiaušinį.
skubėjau kramtyt, į stotelę nubėgau.
šeškinėje dirbau.
nuplėšiau kamščius, lenteles ir tapetus.
vėliau valgiau pietus, parbridęs per sniegą.
lyg ir nedaug dirbau.
nusnūdau kažkiek, atsikėliau iš miego.
ir išverkiau sau iš akies akmenėlį.
sekmadienį dirbau.

 

/081127


2007 12 6: tekstas

kūkū – vilkelis iš už krūmo klausia:
– Kodėl manęs bijai, kiškuti?
kiškelis krūpteli, nurausta:
– nes, pilki, tu esi baisus biškuti

 

/071206


2007 09 4: tekstas

po trijų karalių
užėjo pilnatis
ryte visi keturi
po skanių bulvių su krapais
atsibučiavome su katinais

 

/070904


2007 05 25: tekstas

vėl pabudau aš vieniša,
tarp murzinų šakučių,
puodukų, trupinių, lėkštučių,
gėlių (kurios jau vysta),
karščiuojančia galva,
paburkusiom akim,
žandais, vokais, ausim,
nutirpusia kaire ranka,
vis dar girta, žmogysta.

alkūne kiek pasiremiu,
apsivemiu šalia lapelio:
„na ir knarki, paršeli.
matai, net gėlės vysta )))
aš grįšiu greit. apsirengiau
žalia suknia, baltais taškeliais
(gražu ania?) ir merrell‘io bateliais
išdūmijau pas okulistą“.

 

/070525


2007 05 15: tekstas

Летят три голубя
да утки две и аист.
Вон дворник спит невинно улыбаясь.
Прохожая плюет в ладонь, смется.
Как весело на Свете всем живется!

 

/0705