traška kopos dreba smiltys – kepa
pūstelėjus vėjui pokšteli
skylantis akmuo užsidega sausas
krūmas nurieda barstydamas anglis
kas gyvas rausiasi gylyn melsdamas
vandens lašelio jėgų ar amžinos
ramybės sudžiūvusia karšta širdim
kuri daužosi vis garsiau garsiau
kol ima šokčioti žemės ir kaulai
po jomis karšti akmenys smėlis
ir tampa aišku kad tai ne širdis
ne žemė daužosi dangus
Tlalokas* pjausto debesis žaibus
smeigia sau po kojomis trypia
verkia pajuodavęs staugia šimtu
balsų ant žmonos įsiutęs vėl
išvarė pagalvoti prasiblaškyti
nurimti kaip ir tada kai jis
tik pajuokavo pagąsdino truputį
kodėl ji nesupranta jo juokų?
* lietaus dievas
/1605
61×86 cm