ji sėdi žaliu veidu.
jos klausia: ar tu varlė?
kažkas juokiasi, kažkas springdamas atsikrenkščia,
kažkas uždainuoja: kaip smagu po mišką palakstyti…
ji nežino kur dėti akių, tad žiūri į savo žalias rankas.
močiutė jos klausia: vaikeli, kam tu taip su savim?
močiutės draugė tempia ją už megztinio:
palik tu ją. matai, kad jau nebežino kaip labiau ir beišsidergt?
neišsikentusi ji pakyla ir eina prie durų.
pasigirsta: o, žiurėk, varlė iškeliauja.
autobusas sustoja, durys atsidaro.
ji atsisuka ir sušunka: aš esu varlė – žalčių karalienė!
tuomet suvokia, kad suklydo ir gaudžiant juokui išpuola lauk.
skambus autobusas su prilipusiomis prie stiklų šypsenomis nulinguoja saulėlydžio link.
aplinkui pievos, svirpliai ausis pjauna. vakarėja.
pradeda krapnoti. išlipo gerokai per anksti, tad į vakarėlį nebespės.
eina šalikele ir priėjusi upelį prisėda.
žiūri kaip į jos atvaizdą ima smigti lietaus lašai.
ir ašaros.
staiga pajunta kaip kažkas slysta jos pirštais
įbestais į šlapią žolę.
žalčiukas.
perbraukęs šlapia uodega jai per delną,
nuplaukia pasroviui į beužsiveriančias lelijas.
danguje žybteli žaibas, ima stipriau lyti.
jai nesinori keltis.
čia taip tyku.
ramiau nei namie.
tuomet pasigirsta griaustinis
ir vėl kažkas žybteli.
ji pasižiūri į delną.
ten žiedas su deimantine akele.
– oi tu, žalčiuk, – prataria ji šypsodama.
– peršiesi man? čia juk makiažas. aš – ne gyvatė.
vanduo nuvilnija, lyg nuo sukilusio vėjo sulinguoja švendrai.
– tu – karalienė – pasigirsta šnypštimas nuo lelijų.
